Tai jau 4-ta medikų misija į Ukrainą su „Blue/Yellow“ organizacija. Prieš tai V. Jankienė Ukrainoje su kitomis organizacijomis buvo dar 3 kartus. Nuvykę į Ukrainą medikai važiuoja į tas vietas, kurios buvo okupuotos, vėliau išlaisvintos, bet vis dar kasdien apšaudomos.
Gydytojai odontologai iš Lietuvos padeda ne tik nuo karo nukentėjusiems Ukrainos gyventojams, bet ir Ukrainos kariams.
Deja, bet pasienyje medikų pagalbos ukrainiečiai negauna.
„Ten, kur jau pasiekia traukiniai, kur yra saugios zonos, jie gali nuvažiuoti ir pasiekti gydytojus. Bet vėlgi, tos paslaugos yra brangios ir žmonės negali sau to leisti, kartais net ir vaistų negali nusipirkti. Odontologų paslaugos jiems reikalingos“, – kalbėjo gydytoja odontologė Vytė Gerdžiūnaitė.
Į misijas Ukrainoje medikai iš Lietuvos pradėjo važiuoti dar karo pradžioje, pirmoji misija buvo balandį. Tačiau dabar kiekviena misija darosi vis sunkesnė.
„Situacija ten keičiasi į blogąją pusę, nes žmonės yra praradę viltį, praradę sveikatą, dažnai neturi finansinių galimybių net paprastiems vaistams nusipirkti. Norisi važiuoti ten vėl ir padėti, kiek galime.
Labai džiaugiamės, kad „Blue/yellow“ fondas mums suteikia tokias galimybes, nes ir vaistai kainuoja, ir transportas, reikia kažkur apsigyventi nuvažiavus“, – sakė V. Jankienė.
V. Jankienė pasakoja, kad lietuviai odontologai Ukrainoje dirba bet kokiomis sąlygomis. Komanda turi mobilų odontologijos įrenginį, tad tenka dirbti ir nešildomose patalpose, be jokių gražių klinikų.
„Mūsų odontologės dirbo daugybę valandų net neprisėsdamos, surandame kėdę, kur prisėsti pacientui, o gydytojos visą dieną „ant kojų“. Labai stebino jų motyvacija ir pasiryžimas, juo labiau, kad jos sutiko vykti į pavojingą zoną pas karius“, – kalbėjo V. Jankienė.
Medikė sako, kad visi turi didžiulę motyvaciją tęsti šias misijas, ir labai džiaugiasi, kad tam padeda „Blue/yellow“. Mat Sveikatos apsaugos ministerija finansavo tik vieną tokią misiją, po kurios kitų nebebuvo.
„Labai trūksta žmogiškųjų resursų, ieškome šeimos gydytojų, kurie turėtų didelę motyvaciją ir važiuotų ten kartu dirbti. Mums reikia odontologų, slaugytojų ir pinigų, nes perkame vaistus Ukrainoje – iš Lietuvos juos išsivežti būtų daug sunkiau ir kainuotų daug brangiau. Odontologams reikalingos medžiagos, kurias irgi reikia pirkti“, – sakė V. Jankienė.
Medikai pasakoja, jog būtų dėkingi, jei šias misijas paremtumėte pervesdami pinigų į „Blue/yellow“ fondą, taip pat priduria, kad ukrainiečiai lietuvių labai laukia ir džiaugiasi pagalba.
LNK Žinių pokalbį rasite čia:
Plačiau apie misijas Ukrainoje V. Jankienė kiek anksčiau pasakojo „Delfi“.
Pirmas įspūdis, kaip pasakojo medikė, buvo labai slogus, tik perkirtus sieną laukė blokpostai bei didelė nežinomybė, o turėti planai greitai žlugdavo. Po šios misijos, grįžus atgal į Lietuvą, jau gegužę V. Jankienė išvyko į Bučą, kartu su gydytoju Skirmantu Krunkaičiu. Po šio karto į Ukraina Vaiva grįžo rugpjūtį, tik jau ne su Sveikatos apsaugos ministerijos misija, o visiškai savarankiškai. Tą kartą pašnekovė vėl vyko į Bučą, o išvykti ir parvykti padėjo Gedimino legionas.
Kita misija, kurioje buvo Vaiva ir dar du medikai iš Lietuvos, vyko Charkivo apskrityje, Derhačų regione.
Tačiau šios misijos nebuvo pirmoji medikės patirtis karo zonoje. Pašnekovė tarnavo Karo medicinos tarnyboje, todėl dar 2009 metais jai teko dirbti Afganistano Goro provincijoje, Čagčarane, ir vietinėje, ir lauko ligoninėje.
Pasak Vaivos, Afganistano ir Ukrainos patirtys buvo labai skirtingos, o saugiau ji jautėsi Afganistane.
„Aš asmeniškai saugiau jaučiausi Afganistane, nes ten visą laiką gyvenome karinėje stovykloje, visą laiką buvo apsauga, patys turėjome visas apsaugos priemones ir galėjome apsiginti, jei to būtų reikėję. Ukrainoje buvo visai kita situacija, nežinomybė, atvykome ten be jokios apsaugos. Tik pirmą kartą, kai vykome, turėjome šalmus ir liemenes. Bet saugumo jausmo nebuvo jokio, nes nežinai, kada kas gali įvykti“, – sakė V. Jankienė.
Visą ankstesnį tekstą su V. Jankiene rasite čia.